Kodėl aš mokau: Stephanie Merris

rugsėjo 5 d., 2018 /
Shauna Sprunger /
Pradinė mokykla, Naujienos, Pripažinimai ir apdovanojimai, Mokyklos, Saulėlydžio vaizdas, Kodėl aš mokau

Šią savaitę pristatome Stephanie Merris. Stephanie Merris yra "Sunset View" pirmos klasės mokytoja. Ji mokytojauja aštuntus metus. Mokytojauti ji pradėjo dėl savo mamos pavyzdžio. Štai ką Stephanie parašė apie savo mokytojavimo priežastį:

Kodėl aš mokau

Stephanie Merris

Būdama maža mergaitė, didžiąją savo dienų dalį praleisdavau mokydamasi. Tuo metu mano mokiniai buvo mano jaunesnieji broliai ir seserys, pliušiniai gyvūnėliai ir lėlės, ir net tada aiškiai atsimenu, kokią didžiulę laimę jausdavau tomis mokymosi akimirkomis. Padėdavau kitiems žmonėms, ir tas noras ir toliau keisti kitų gyvenimus išliko iki šiol.

Augau namuose, kuriuose gyveno fenomenali motina, valdžiusi ikimokyklinio amžiaus vaikų darželį. Patirtis, kurią įgijau augdamas šioje aplinkoje, turėjo lemiamos reikšmės mano sprendimui siekti švietimo. Būtent namuose kasdien bendravau su vaikais ir išmokau mylėti buvimą šalia jų. Stebėdama įgimtą mamos gebėjimą juos mokyti ir jais rūpintis, iš pirmų lūpų sužinojau, kaip su jais bendrauti, padėti jiems juoktis ir linksmintis, o svarbiausia - padėti jiems jaustis saugiems ir mylimiems.

Mano esmė yra trys pagrindinės priežastys, kodėl pradėjau dirbti mokytoju ir kodėl iki šiol ugdau pirmokėlius. Pirma, esu tvirtai įsitikinusi, kad mokiniams "nerūpi, kiek tu žinai, kol jie nežino, kiek tau rūpi". Žinau, kad turtinga ir griežta mokymo programa yra labai svarbi vaikų sėkmei šiame pasaulyje, tačiau gerokai anksčiau, nei mokiniai išsaugo matematikos sąvoką ar literatūrinę pamokos mintį, turi būti patenkinti patys svarbiausi jų gyvenimo poreikiai. Pirmiausia mokiniai turi jaustis saugūs ir tik tada jie gali klestėti klasėje ir praturtinti savo protus naujomis žiniomis. Kai jie žino, kad yra vertinami ir ypatingi, viskas įmanoma. Kylene Beers aiškina šią mintį sakydama: "...pamatysite, kad [kiekvienas mokinys]... klausia: "Ar aš patiksiu mokytojui? Ir kai tas vaikas... žino, kad jūs tikite, jog jis yra svarbus, jis dėl jūsų padarys beveik viską". (Esė tęsinys po vaizdo įrašu.)

Iki šiol mokiau I antraštinės dalies mokykloje ir žinojimas, kad kai kurie mano mokiniai gali būti iš namų, kuriuose gali trūkti meilės arba jos gali net nebūti, suteikia man motyvacijos užtikrinti, kad kiekvienas mokinys, kuris patenka į mano klasę, išeitų iš jos jausdamasis mylimas ir svarbus. Savo mokiniams stengiuosi parodyti, kad jais rūpinamasi įvairiais būdais. Labai stengiuosi pažinti kiekvieną iš jų individualiai ir sužinoti jų pomėgius ir interesus. Žaidžiu su jais per pertraukas ir stengiuosi, kad jie turėtų puikią vaizduotę, todėl net paprasčiausia veikla jiems atrodo įdomi! Kiekvieną dieną sveikinuosi su jais su šypsena ir panašiai baigiu dieną su kokiu nors "bilietu pro duris", kad prieš išeidami jie jaustųsi su manimi susiję. Kiekvieną savaitę pietauju su grupele auklėtinių, ir tai yra vienas mėgstamiausių būdų užmegzti su jais puikų ryšį. Kiekvieną dieną esu didžiausia jų gynėja ir palaikytoja, skatinanti juos ugdytis "augimo mąstyseną", kai į klaidas žiūrima ne kaip į nesėkmes, o kaip į galimybes tobulėti ir "vėl atsitiesti", kaip išmintingai filme "Troliai" pasakė Poppy. Šypsenos ir didžiulis pasididžiavimas, kurį matau savo mokinių veiduose, kai vadovauju klasei ir specialiai juos pasveikinu, kai jiems pavyksta atlikti užduotį ar atkakliai spręsti sunkią problemą, suteikia neapsakomo džiaugsmo mano sielai. Savo mokiniams rodau, kad man rūpi, būdamas jų slaugytoju, kai jiems skauda, patarėju, kai jiems reikia išspręsti konfliktą su bendraamžiu (-iais), ir net jų "antrininku", kai jie jaučiasi nusiminę ar pasiilgsta šeimos namuose. Tikrai, kaip mokytoja, kasdien dėviu daugybę skirtingų "skrybėlių". Man patinka jas dėvėti, nes tai reiškia, kad padedu savo mieliems mokiniams: išsiugdyti pasitikėjimą savimi, ryžtis įveikti bet kokią sunkią užduotį ir jaustis atsipalaidavusiems bei saugiems.

Antroji priežastis, kodėl mokau, yra ta, kad nuoširdžiai tikiu, jog humoras ir jaudulys yra neatsiejama vaikų gyvenimo dalis. Miltonas Berle kartą išmintingai pasakė: "Juokas - tai greitos atostogos". Šis teiginys negali būti teisingesnis! Kai kurių mano mokinių šeimyninis gyvenimas ne visada būna pats idealiausias, todėl tikiu, kad jiems galima suteikti laikiną palengvėjimą, priverčiant juos juoktis ir mėgautis mokymusi kasdien. Tai darau per pamokas kalbėdamas su skirtingais akcentais, juos keisdamas tiek, kad mokiniai niekada nežinotų, ko tikėtis. Mano klasė yra mano scena, o mokiniai - publika, kuriai stengiuosi įtikti! Per pamokas dėviu skirtingus kostiumus arba naudoju rekvizitus, kad apsimesčiau kuo nors kitu, o skirtingi personažai padeda padidinti mokinių įsitraukimą. Dažnai pasijuokiu iš savęs, kad mokiniai pamatytų, jog į gyvenimą nereikia žiūrėti pernelyg rimtai. Jie sužino, kad jei padaro ką nors gėdingo ar suklysta, jie nėra pirmieji, nes jų mokytojas tai darė daugybę kartų prieš juos. Dar daugiau - jie mato, kad jų mokytoja pasinaudojo galimybėmis pasijuokti iš savęs ir rasti humoro jausmą situacijose.

Negaliu pakankamai pabrėžti, kad toks požiūris padeda net droviausiems ir labiausiai intravertiškiems mokiniams "parodyti save" mokykloje ir apskritai gyvenime. Mano mokymo procese humoras ir juokas yra receptas, kaip sukurti saugiausią, patogiausią ir draugiškiausią aplinką, kurioje mokiniai tobulėja. Kai žmonės juokiasi kartu, net ir mokydamiesi svarbių sąvokų, jie patiria įsimintinų įspūdžių, kurie išlieka visam gyvenimui. Žinau, kad mano mokiniai po daugelio metų neprisimins, ko mokėsi su manimi, bet prisimins, kaip jautėsi mano akivaizdoje. Tikiuosi, kad humoro įtraukimas į mano kasdienį mokymą padės teigiamiems jausmams užplūsti mano mielų mokinių protus. Tikrai nėra geresnio garso mano klasėje, kaip girdėti, kaip žaviausi kikenimai sklinda iš mano pirmokų lūpų po to, kai aš padarau ar pasakau ką nors juokingo, kai mokomės kartu. Galbūt Čarlis Čaplinas geriausiai atspindi mano jausmus, sakydamas: "Diena be juoko - tai praleista diena."

Paskutinė priežastis, dėl kurios mokau, yra didžiulis noras keisti pasaulį - po vieną nesavanaudišką veiksmą ir tarnystę. Man patinka citata: "Išmesk gerumą kaip konfeti", ir aš stengiuosi, kad ši mantra kasdien persmelktų mano klasę ir mokyklą. Savo "Disney" filmo "Frozen" tema sukurtoje klasėje mokau mokinius būti "Snieguolės draugais", kurie demonstruoja puikias manieras, padeda dažnai, neprašomi ir nesitikėdami kažko mainais, o svarbiausia - ieško mokinių, kurie gali būti vieniši ar liūdni, ištiesdami jiems draugystės ranką. Savo klasėje turiu gerumo lenteles su 100 širdelių, kurios nuspalvinamos kiekvieną kartą, kai mokinys padaro ką nors malonaus mūsų klasei ar bet kuriam mokyklos žmogui. Tokie gerumo veiksmai pripažįstami kasdien ir dažnai patvirtinami.

Rodau pavyzdį, kad padėčiau mokiniams išmokti "pažvelgti į save" ir tapti rūpestingesniais, labiau mąstančiais žmonėmis. Mano širdis džiaugiasi, kai pirmokėliai, grįžę iš pertraukos, pasakoja: "Per pertrauką žaidžiau su ____, kai jie buvo vieni" arba "Padėjau _____ pasijusti laimingam, kai jiems buvo liūdna". Mano šypsena tampa dar didesnė ir ryškesnė, kai matau, kaip mokiniai sutvarko netvarką, kurios patys nepadarė, arba kantriai padeda vienam iš savo bendraamžių atlikti užduotį, kuriai atlikti jiems galbūt trūksta pasitikėjimo savimi. Kai mano mokiniai vartoja padrąsinančius žodžius, džiaugiasi savo bendraklasiais, kai jie pelno taškų ar apdovanojimų, negaliu didžiuotis labiau. Vienas iš gražiausių dalykų, kuriuos teko matyti mokytojaujant, įvyko šiais mokslo metais, kai 2 klasės mokiniai, kurie pernai buvo mano mokiniai, sužinojo, kad artėja mano gimtadienis, ir mano gimtadienio rytą suplanavo man staigmeną. Šie mokiniai buvo neįtikėtinai rūpestingi, gamino transparantus ir dekoracijas, kurias įrengė mano klasėje, kai manęs ten nebuvo. Jie net atnešė keksiukų, šventinių kepuraičių ir dovanų, nustebindami mane, kai įžengiau į kabinetą. Jų jaudulys ir nuoširdi meilė man giliai palietė mano širdį ir padėjo man pajusti, kad galbūt kažką padariau teisingai, mokydamas juos tarnauti ir mylėti kitus. Tai buvo nuostabus jausmas, kad dalis gerumo, kurį stengiausi perduoti savo mokiniams, buvo nukreipta į mane. Tikrai niekada nepamiršiu šio įvykio, kol būsiu gyvas, nes jis paliko neišdildomą pėdsaką mano širdyje.

Būti geranoriškam nereikalauja daug pastangų, tačiau duoda nuostabių rezultatų. Džiaugsmingas jausmas, kurį jis gali užlieti mokinių širdis, yra vienas iš tų, kuriuos stengiuosi paversti neatsiejama savo kasdienio mokymo dalimi. Toliau pateikta citata parodo, kokią galią turi pagalba kitiems: "Gyvenimo grožis priklauso ne nuo to, kiek laimingas esi tu, o nuo to, kiek laimingi dėl tavęs gali būti kiti." Esu labai dėkinga, kad esu mokytoja. Nors ir sunkus ir sudėtingas, nors reikalaujantis daug pastangų ir kartais nepakankamai įvertintas, šio darbo nekeisčiau į nieką kitą pasaulyje. Turiu nuostabią galimybę padėti mokiniams pasijusti ypatingiems, priversti juos juoktis ir džiaugtis mokymusi, įskiepyti jiems norą dosniai tarnauti kitiems juos supančiame pasaulyje. Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: "Mes gyvename iš to, ką gauname, bet gyvename iš to, ką duodame." Man didelė garbė ir privilegija atiduoti savo širdį ir sielą, kad galėčiau padėti šio pasaulio vaikams. Jie yra mūsų ateitis, todėl labai rimtai žiūriu į vaidmenį mokyti juos akademinių ir gyvenimo įgūdžių.

Jei pažįstate mokytoją, kurį norėtumėte matyti pristatomą, rašykite Shaunai Sprunger el. paštu shaunas@provo.edu. Galite sekti rajono ir mokyklų socialinės žiniasklaidos kanaluose ieškodami hashtag #WhyITeachProvo.